Pažinti Žmogų

Pažinti Žmogų

Neretai fotografuodami mes net neužduodame sau klausimo, kodėl tai darome ir ką tuo norime pasakyti.

Be abejonės, kiekvienam žmogui fotografija kaip saviraiškos forma simbolizuoja skirtingus dalykus. Vieni nori tiesiog praleisti laiką, kiti – būti madingi, treti – įamžinti akimirkos grožį, įstabumą, šypsenos platumą ir panašiai. Tačiau retai susimąstome, ko mes iš tiesų siekiame fiksuodami konkrečią akimirką ir kokia yra tos akimirkos prasmė mums ar žiūrovams.

Galiausiai sustoję ir uždavę sau šį – esminį – klausimą pradedame suvokti, kad mygtuko spustelėjimas yra tik taškas sakinio pabaigoje, vainikuojantis ilgesnį ir kur kas įdomesnį procesą. Jis įprasmina tai, kas dar nuo proceso pradžios buvo kuriama galvoje. Fotografija – tai ne vien mygtuko spustelėjimas, tai – bendravimas ir ryšys su žmogumi, mūsų pasaulėžiūros ir aplinkos sintezės rezultatas. Juk fotografijos stebuklas atsiskleidžia per pažinimą, tiesioginį ar tik įsivaizduojamą dialogą su fotografuojamu objektu. Pripažinkime: ilgaamžis kadras yra ne tas, kurio ryškumo zona siauresnė ar apdirbimas įmantresnis. Tai kadras, kuriame yra daugiau įžvalgos ir meilės subjektui, kuris perteikia fotografo gebėjimą perprasti žmogų, atrasti jame asmenybę ir bent akies krašteliu žvilgtelėti į jo vidinį pasaulį.

Pajautimas – tai gebėjimas pajusti subtilius aplinkos virpesius ir perteikti juos dvimatėje ekrano ar fotopopieriaus plokštumoje ypač aktualus portreto ir dokumentikos srityje, kur reikia gerokai gilesnio įsitraukimo. Šitai nelengva, nes žmogaus pasaulis nėra tik jo mintys ir jausmai: tai ir jo aplinka, detalės, atspindinčios jį supantį pasaulį. Visa tai – ne ką prastesnis asmenybės atspindys, todėl, spaudžiant fotoaparato mygtuką, visos detalės turi susilieti į darnią visumą. Spėliojimai ir akli bandymai gali ir nepadėti, jei nepajusi ryšio su žmogumi. Geriausiu atveju kadras bus techniškai tvarkingas, bet nepasakojantis istorijos. Žiūrėdamas į jį ilgiau neįžvelgsi prasmių, kompozicinių ritmų ar kitų niuansų, kurie kaskart suteikia kadrui daugiau vertės.

Tačiau pajutimas ir ryšys su aplinka neatsiranda savaime. Jiems išugdyti reikia nuolatinių pastangų, laiko, asmeninės brandos ir meilės temai. Jei tema nedomina ar nepaliečia tiesiogiai, į šiuos dalykus žiūrėsi pro pirštus. Bus daug daug lengviau nepastebėti mažų, bet svarbių aplinkos detalių, atrasti sąryšių tarp dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusiję. Dėl to fotografavimas dažnai tampa tiesiog darbu ar beprasmiu tikslo siekimu. Darosi sunku romantizuoti analizuojamą tematiką, išugdyti jausmą, rasti sąsajų. Juk pačios fotografijos atlikimas yra tik nedidelis ištiso proceso – bendravimo, pažinimo, atradimų ir praradimų – rezultatas. Šiuo procesu reikia mėgautis ir nepamiršti, jog kartais atsitiktinumai, nebijojimas aptikti, būti nustebintam ir tiesiog atsiduoti nuojautai duoda daugiau nei suplanuoti dalykai.

No Comments

Post A Comment