Foto Menas

Foto Menas

1826 m. N.Niepce`ui pirmąkart pavyko užfiksuoti vaizdą popieriuje. Nuo tos akimirkos atsirado fotografijos menas.

Pati fotografavimo sąvoka yra susijusi su šviesos piešimo sąvoka. Žodis kilęs iš graikų kalbos žodžių φως phos („šviesa“) bei γραφις graphis („teptukas“), kurie kartu reiškia piešimas šviesa. Pirmieji fotografija susidomėjo to meto menininkai. Iki 19 amžiaus, norint sukurti paprasčiausius atvaizdus, buvo reikalingas kruopštus darbas ir įgudusi dailininko ranka, priemonės kaip dažai ir popierius buvo brangūs. Paprasčiausio peizažo sukūrimas freskoje galėjo būti darbas, atliekamas mėnesių mėnesiais.  Fotografija supaprastino procesą, leisdama be ilgo ir daug įgūdžių reikalaujančio žmogaus darbo, akimirksniu atvaizduoti vaizdą popieriuje. Tai buvo tikrų tikriausia revoliucija, mažasis Renesansas, į kurį su azartu kibo geriausi to meto protai- išnaudodami atsiradusias naujas galimybės. Viena yra nutapyti peizažą ar žmogaus veidą, kitą- naudojant sudėtingą techniką, perteikti tą patį estetikos jausmą, eksperimentuojant su tinkamu apšvietimu, rakurso parinkimu, objektų kompozicija, fotoaparato nustatymais, chemine juostelės sudėtimi ir gausybe kitų naujų parametru. Iš pirmo apgaulingo žvilgsnio- naujasis fotografavimo procesas buvo paprastesnis ir greitesnis, kitą vertus, tą praktikuojantiems žmonėms reikėjo susiformuoti naujus įgūdžius, įvaldyti kitas technikas bei metodikas. Taip gimė fotografija, kur fizika, chemija, erdvė, šviesa, kompozicija, emocija, žmogaus refleksai ir suvokimas susiliejo į naują meno formą.

Bėgant laikui, keitėsi tiek fotografijos technika, tiek stiliai.

Nuo 1833 metų  Nieps’o bandymus tęsė prancūzas  Luis Daguerre.  Netrukus jis atrado būdą, kaip kurti fotografijos plokšteles (fotoplokšteles). Tai procesas, kuris labai ženkliai – nuo 8 valandų iki pusvalandžio – sumažino ekspozicijos (išlaikymo) laiką. Daguerre taip pat atrado, jog panardinant vaizdą į sidabro druską, šis tampa nuolatinis ir neišnyksta. Daguerro atrastas procesas buvo pavadintas dagerotipija, o gauti vaizdai – dagerotipais.

1839 metų kovo 14 dieną Džonas Heršelis Karališkajai akademijai pristatė veikalą „Užrašai apie fotografijos meną, arba cheminių šviesos spindulių pritaikymas vaizdo atvaizdavimui“. Čia, be fotografijos, buvo ir tokie terminai, kaip negatyvas, pozityvas, momentinė nuotrauka. Anglų skulptorius Frederikas Skotas Arčeris patobulino nuotraukų detalumą. Jis negatyvui naudojo stiklą su kolodijaus emulsija, o nuotraukos buvo spausdinamos ant albuminio popieriaus. Šis procesas, pavadintas šlapio kolodijaus vardu, buvo tradicinės fotografijos prototipas. Tokia fotografija buvo pigesnė, nei dagerotipija. Tačiau pats procesas, nors ir viešai paskelbtas, patentuotas nebuvo. Metodas išpopuliarėjo ir dagerotipiją visiškai išstūmė.

1853 metais Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, Feliksas Toumačonas atidarė pirmąją pasaulyje portretų ateljė, o po metų prancūzas Adolfas Disderi sukuria vadinamąją carte-de-visite fotografiją. Būtent šis išradimas priveda prie  ateljė visame pasaulyje bumo. Vėliau plėtojosi tiek mėgėjiška, tiek profesionalioji fotografija, daugėdavo įvairių parodų, atsirasdavo masinių parodų, masinių foto renginių, vis kūrėsi ir kūrėsi naujos foto įmonės. 1917 metais įkurta Nippon Kogaku K.K., kuri vėliau tapo garsiąja Nikon, 1934 metais įkurta Fuji Photo Film, vėliau į rinką žengia kitos garsios įmonės – Minolta, Sony. XX amžiuje mėgėjiškoji fotografija vis labiau plėtėsi. Tam itin daug įtakos turėjo mažų fotolaboratorijų atsiradimas ir paplitimas 9-o dešimtmečio pradžioje. Tai pagreitino ir palengvino nuotraukų gamybą.

1969 metais fotografija ėmė žengti į naują sritį. Šiuos metus galima laikyti skaitmeninės fotografijos užuomazgomis, kuri šiuo metu jau ypač pažengusi į priekį. XXI amžiuje beveik pusantro šimto metų gyvavusią tradicinę fotografiją pamažu keičia skaitmeninės technologijos, ima formuotis šiuolaikinių kamerų karta. Čia jau nebereikia fotojuostų, negatyvų, vaizdas matomas iškart, čia atsiveria kitos galimybės.

Paskutinį dešimtmetį sparčiai gausėjo pagaminamų nuotraukų kiekis pasaulyje- būtent dėl išmanių telefonų ir juose integruotų skaitmeninių kamerų. Tačiau didėjant nuotraukų kiekiui, jų kokybė tik prastėjo menine prasme, techninė jų kokybė taip pat gana dažnai prastai. Viena dalimi dėl to kalti patys išmanieji telefonai, nes juose integruotos kameros yra pakankamai siaurų nustatymų ir turi mažus sensorius, sugeriančius šviesą. Kaip įprasta manyti, ne pikselių kiekis nulemia nuotraukos kokybę, o tai kiek vienam pikseliui atitenka erdvės ir šviesos. Ant sensorius  išdėstyti pikseliai- ir kuo didesnis sensorius, tuo vienam pikseliui tenka daugiau šviesos. Didesnius sensorius turi tik profesionali foto technika, su keičiamais objektyvais. Objektyvo skersmuo, nulemia kiek šviesos pateks ant sensoriaus, objektyvo stiklas bei kiti parametrai taip pat vaidina didžiulį vaidmenį. Norint kurti geresnės kokybės nuotraukas ar spausdinti jas ant fotopopieriaus pvz., parodoms-  reikalinga geresnė foto technika su didesniais sensoriais ir keičiamais objektyvais.

Tačiau ne vien technika ir jos įvaldymas suvaidina lemiamą vaidmenį. Fotografo refleksai, matymas ir jutimai sukuria galutinį rezultatą. Net paprasčiausio renginio fotografavimas reikalauja įgūdžių. Trumpi momentai, kuriuos verta užfiksuoti, trunka labai trumpai- juos praleidus, visa darbo eiga griūna. Fotografas turi būti tinkamu momentu tinkamoje vietoje ir turėti tinkamą matymą. Tam reikia greitos reakcijos, kuri ugdoma per įdirbį. Žmonių portretų gaminimas dar sudėtingesnė sritis, nes reikia išmokti matyti rakursą, apšvietimą, emociją, išraišką ir kompoziciją, kurioje veidas atrodo nepriekaištingai. Meninės fotografijos kūrimas taip pat rimtas išbandymas- tas peizažas kuris mums atrodo gražus, nebūtinai atrodys gražiai atspaudus jį ant fotopopieriaus ar pažiūrėjus per didelį ekraną; kartais norint vietovėje pagaminti gražių nuotraukų, galima praleisti ir kelias valandas, ieškant tinkamos pozicijos, rakurso bei apšvietimo.

Per visus pokyčius ir pasikeitimus, fotografija visuomet buvo aukštos klasės menu, kuriam įvaldyti reikią ilgų metų. Tačiau sunkus darbas turi šviesią pusę- kiekviena akimirka yra unikali ir magiška, ir atvaizdavus ją tinkamai, čia ir dabar, estetinį pasitenkinimą jaučia visi.

No Comments

Post A Comment